Įkimokyklinės Valdorfo pedagogikos srityje yra atlikta reikšmingų tyrimų, susijusių su jos metodų taikymu ir liudijančių šių metodų efektyvumą.

Sara Smilansky tyrė ikimokyklinukų kūrybinio žaidimo ryšį su jų mąstymo, socialinio bei emocinio vystymosi pasiekimais, kai šie vaikai tapo pradinukais. Tyrimai parodė, kad kognityvinėse srityse daugiausiai pasiekė tie vaikai, kurie geriausiai reiškėsi sociodramatiniuose žaidimuose. Be to, šių vaikų buvo aukšta intelektinė kompetencija, jie ilgiau galėjo išlaikyti dėmesį, buvo novatoriški ir turėjo turtingą vaizduotę. Taipogi geri žaidėjai buvo empatiškesni, mažiau agresyvūs, gebėjo geriau socialiai ir emociškai prisitaikyti. Kūrybingai žaidę vaikai galėjo geriau suvokti kitų požiūrį, turėjo mažiau baimės ir liūdesio. Šie tyrimai parodė ir paprastų, neišbaigtų žaislų bei medžiagų pranašumą prieš išbaigtus žaislus ir mokomąsias priemones, vystant visas minėtas ypatybes. (Almon, 1994).

Kiti autoriai, kaip Z.Sardar (1999) kelia šiuolaikinių žaislų tinkamumo klausimą ir įrodo, kad šiuolaikiniai žaislai smarkai apriboja vaikų vaizduotę, ugdo juose vartotojiškus polinkius, įkūnija automatizmo, roboto – mašinos savybes. Jis akcentuoja, jog jei žaidimas yra galimybė kurti, tai geriausiai žaidimui tinka tie žaislai, kurie palieka daugiausiai vietos kūrybai. Autoriaus nuomone, kai žaislai priklausė amatų sferai, jie buvo daromi iš paprastų medžiagų – molio, medžio, popieriaus. Dėl to jie buvo labai lankstūs ir reikalavo žaidėjo vaizduotės. Pati amatininkų pagamintų žaislų prigimtis skatino vaikų vaizduotę, jų socializaciją ir bendradarbiavimą.

Vokiečių autorius Dieter Lenzen (1998 – 1999) aprašo Vokietijoje ir Japonijoje atliktus tyrimus, rodančius vaikų žaidimo bei jo rūšių nykimą, žaidimo trukmės trumpėjimą, ir analizuoja šias skirtingose kultūrose stebimas laikmečio problemas, ieško jų priežasčių.

Lietuvių autoriai taipogi yra tyrinėję sritis, artimas Valdorfo pedagogikai. N.Grinevičienė (1993) tyrė vaikų kūrybingumo ugdymo sąlygas. Šio tyrimo išvados parodė, kad 1)pagrindinė sąlyga kūrybingumui ugdyti – palankios atmosferos sukūrimas: vaikui turi būti užtikrintas psichologinis saugumas, psichologinė laisvė; 2) kūrybingumui reikalinga laisva vaiko veikla, kurią jis pasirenka pats arba padedamas suaugusiojo duodamo impulso. A.Jacikevičius (1998) ištyrė, kad Lietuvos mokyklose vaikų kūrybiškumą slopina per dideli atminties krūviai, įvairūs draudimai, per dažni neigiami moksleivių veiklos vertinimai, sudarantys baimingos įtampos atmosferą.

Valdorfo pedagogikai yra būdingas intensyvus ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimas. R.Kučinskienė (2000) apibendrino lyginamuosius ikimokyklinio ugdymo efektyvumo tyrimus visame pasaulyje. Kaip viena iš pagrindinių tokio pobūdžio tyrimuose nagrinėtų sričių minimas šeimų ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas. Labai reikšmingu pripažįstamas Bronfenbrennerio požiūris, jog ikimokyklinis ugdymas yra efektyvus tik tada, kai įtakojamas ne tik vaikas, bet ir visa šeima. Manoma, jog vienam vaikui yra per sudėtinga įsisavinti jo vystymuisi palankią motyvaciją ir aspiracijas,- geriausia, kai tai įsisavina tėvai ir tai perteikia vaikui.

Filosofas A. Šliogeris (1996) atkreipia dėmesį į tas pačias problemas, kaip ir Valdorfo pedagogika: žalingą masinės informacijos poveikį vaikų psichikai, šios informacijos vaizdinių dominavimą suaugusiųjų ir ypač vaikų sąmonėje, suskaidantį pasaulio visumos suvokimą.

A.Juodaitytė (1993) pačioje pradinėje Valdorfo pedagogikos atsiradimo Lietuvoje stadijoje atliko tyrimą, susijusį su auklėtojų žiniomis apie šią pedagogiką ir jų nuostatomis Valdorfo ugdymo atžvilgiu. Tyrimo eigoje 47 Klaipėdos auklėtojos turėjo atsakyti į šiuos joms pateiktus klausimus: “Ką jūs žinote apie R.Šteinerio pedagogiką? Ar galėtumėte dirbti pagal šią sistemą? Kokia turėtų būti auklėtoja, dirbanti pagal šią sistemą?“ Nieko nežinojo 45% apklaustų auklėtojų.

Tyrimas parodė, kad auklėtojų savęs vertinimas – tai vienas iš svarbiausių etapų, garantuojantis galimybę pereiti prie šios sistemos. Tuo požiūriu buvo išskirtos dvi auklėtojų grupės: teigiamai vertinančių savo galimybes (30%) ir neigiamai – (70%). Teigiamų vertinimų argumentai: a) kūrybinis požiūris į pedagoginę veiklą, b) išvystytas atsakomybės jausmas už savo darbo rezultatą ir c) diagnostinių mokėjimų buvimas. Neigiamai save vertinančių argumentai: a) neturėjimas pasitikėjimo savo kūrybinėmis galiomis ir b) asmenybinių savybių neatitikimas (nedrąsumas, nepasitikėjimas savo jėgomis).

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo “Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose“,
Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas – doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001