Antrasis esminis R.Steinerio ugdymo filosofijos principas yra tas, kad ugdymą, jo kokybę įmanoma realizuoti tik tuo atveju, jei pats pedagogas nuolat tobulėja, ugdosi. Realus pedagogikos pagrindas – tai žmogiškas pedagogo ir vaiko bendravimas, jų tarpusavio sąveika. Todėl kiekvienoje konkrečioje ugdymo situacijoje vaikus veikia ne vien pedagoginiai metodai, aplinka ar kiti veiksniai, bet ir pedagogo asmenybė, jo paties sugebėjimas keistis, mokytis, tobulėti.

R.Steineris išsamiai aprašė daugelį saviugdos metodų, kuriuos galėtų sau pritaikyti pedagogai. Vienas tokių populiarių metodų – kasdieniniai savo stebėjimų bei išgyvenimų su vaikais apmąstymai atgalinės apžvalgos principu: kiekvieną vakarą atgaline tvarka peržvelgiamos praėjusios dienos situacijos su ugdytiniais, neprarandant dienos visumos pojūčio – prisimenama konkrečiais vaizdiniais, tačiau neįsitraukiant į emocijas, tarsi būtų peržiūrimas “filmas“. Tuo pačiu išskiriami svarbiausi momentai, galbūt klaidos, iš kurių norima pasimokyti ateityje. Supratimą apie šį ir kitus pedagogo tobulėjimą palaikančius pratimus gali padėti susidaryti keletas R.Steinerio minčių. Sugebėjimas stebėti mąstymo tėkmę – viena svarbiausių žmogaus galių. Tai – veiksmas, skatinantis nuolatinį žmogaus tobulėjimą. Jis padeda išvengti tiesmukiškumo, vienpusiškumo. Pastarieji tiesiog skurdina žmogų kaip individualybę, stingdo mąstymą, stabdo dvasinį augimą (o ir kito ugdymą). Mokydamiesi stebėti mąstymo tėkmę, kartu mokomės ir komunikuoti, jautriai reaguoti į kitokius, net priešingus ar priešiškus požiūrius. Tik šitaip įveikiame savo subjektyvumą, tarsi išeiname ir iš savęs, ir už savęs. Šias ir kitas reikšmingas mintis R.Steineris išdėstė savo kertiniame filosofiniame veikale “Laisvės filosofija“.

Saviugdai priskiriami ir moraliniais vadinami pratimai (emocijų valdymas, išankstinių nusistatymų atsisakymas, pozityvumas ir kt.), ir meninės, muzikinės bei socialinės pratybos, kurias nuolat turėtų praktikuoti Valdorfo pedagogai.
Vaikai, su kuriais dirba pedagogas, nesąmoningai jaučia, ar jų auklėtojas vystosi, keičiasi, yra nuolatiniame savikūros procese, ar jis viduje yra tingus, nuobodus ir sustingęs. Pedagogo saviugda stimuliuoja vaikų meilę mokymuisi ir, šalia kitų veiksnių, skatina jų troškimą mokytis visą gyvenimą.
R.Steinerio idėjos susišaukia su šiuolaikiškomis UNESCO Ugdymo komisijos pirmininko J.Delors (1996) mintimis apie mokymosi (besimokančios) visuomenės sukūrimą. “Mokymasis visą gyvenimą – tai raktas, kuriuo atrakinamas įėjimas į XXI amžių. Jis siejamas su mokymosi visuomenės sąvoka, kurioje visi įstengia mokytis ir išpildyti savo potencialą. Turėtų būti atvertos galimybės tobulėti ir mokytis ne vien specialybės ar kvalifikacijos įgijimo aspektu, bet ir mokytis visiems, įvairiais tikslais – suteikiant antrą ar trečią galimybę, patenkinant žmonių žinių troškimą ir jų norą peraugti save.“

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo “Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose“, Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas – doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001