R.Steineris atkreipė dėmesį į tai, kad žvelgiant į mažą vaiką tėvams ir ugdytojams kartais natūraliai kyla gilūs egzistenciniai klausimai. Kaip turėtume elgtis, kad vaikas kuo geriau išpildytų savo laisvą prigimtį? Nuo ko priklauso jo laimė? Kokia lemtis jam paruošta nežiūrint jo laisvės ir kodėl būtent mes esame tie pašauktieji, kuriems tenka jį globoti ir ugdyti? (Understanding Young Children, 1975). Kiekvienas vaikas yra individualybė, jis yra laisvas. Tačiau egzistuoja ir apspręsti vystymosi dėsningumai. R.Steineris teigė, jog tikrasis ugdymo menas reikalauja pažinti žmogaus esybės dalis ir jų raidos dėsningumus. Reikia žinoti, kokią žmogiškosios esybės dalį ir kokia kryptimi tikslinga veikti tam tikrame amžiaus tarpsnyje.

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo “Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose“, Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas – doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001