Vaikas – valios ir veiklos būtybė. E.Grunelius (1999) teigia, kad vaiko suvokimo procesas vyksta skirtinga, netgi priešinga tvarka, negu suaugusiojo. Jei norime paskatinti veikti suaugusį žmogų, pirmiausiai turime jam suteikti informacijos, po to galbūt apeliuojame į jausmus, ir tik tuomet galime paskatinti jį veikti. Jei tokiu pačiu būdu, pradėdami nuo aiškinimų, skatinsime veikti ir mažą vaiką, šis priešinsis. Taip yra todėl, kad vaikas nesivadovauja sąvokomis. Jo veiksmai tiesiogiai susiję su jutimais arba jo paties fizine būkle (pavyzdžiui, alkiu, troškuliu). Geriausiai mažą vaiką paskatina veikti suaugusiojo darbas. Darbas kur kas labiau prikausto mažo vaiko dėmesį, negu aiškinimai. Netrukus vaikas imasi veiklos – žaisdamas jis atkartoja dirbančio suaugusiojo judesius. Vaiko sugebėjimui ir norui veikti Valdorfo pedagogikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Apibrėžiant sugebėjimą veikti visuose Valdorfo pedagogikos veikaluose naudojama “valios“ sąvoka.

Vaikas – atvirų jutimų būtybė. Kūdikio, o taip pat mažo vaiko jutimai, anot R.Steinerio, yra atviresni ir mažiau diferencijuoti, negu suaugusiojo. R.Steineris lygina vaiko savijautą su akies, negalinčios užsimerkti, būsena. Visi įspūdžiai įeina į vaiką, nepriklausomai nuo jo – ir geri, ir blogi. Suaugusiam yra kitaip: jis gali atsiriboti nuo nepriimtinų įspūdžių.

R.Steineris teigia, jog vaikas atviras viskam, kas į jį įeina nesąmoningai. Tačiau jis yra visiškai uždaras tam, kas daroma specialiai, primetant kito valią (pvz., suaugusių aiškinimams). Vaiką galima įtakoti tik per veiklą, o ne per aiškinimus.

Vaiko poreikio mėgdžioti prigimtis. Mažo vaiko sugebėjimas sugerti į save visus išorės įspūdžius, negalėjimas jiems užsiverti – iš vienos pusės, ir jo, kaip valios (veiklios) būtybės, poreikis reaguoti veiksmu – iš kitos pusės sąlygoja unikalią pirmojo septynmečio ypatybę – mėgdžiojimą. Bendra jutimų ir valios veikla pasireiškia sugebėjimu mėgdžioti.

“Pirmajame vaiko gyvenimo septynmetyje teisingo auklėjimo dėka padedamas sveikos ir stiprios valios pagrindas; palankias sąlygas jai reikštis sudaro taisyklingai susiformavę organai.“ – teigia R. Steineris (1998).

Vaiko poreikio išgyventi ritmą esmė. Mažo vaiko poreikį išgyventi ritmus R.Steineris taipogi sieja su kūno formavimusi. Vaiko organai ne tik dar nėra įgiję jiems būdingų formų, bet ir neturi nusistovėjusių savo veiklos ritmų. Taigi mažas žmogutis nėra ritmiška būtybė, kaip galima būtų pamanyti. R.Steineris teigia, jog didelę įtaką turi vaiko gyvenimo ritmiškumas – pavyzdžiui, kai kasdien tuo pat metu prausiamasi, einama miegoti, pietaujama ir kt. Išgyvendamas ritmus ir pasikartojimus, vaikas mokosi įvaldyti savo valią.

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo “Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose“, Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas – doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001