R.Steineris daro prielaidą, kad egzistuoja archetipinė žmogaus vystymosi tvarka, apimanti fizinę, psichologinę ir dvasinę individo raidą. Tai – savita asmenybės raidos teorija, teigianti, jog žmogus vystosi visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. Šį vystymąsi didele dalimi apsprendžia pats individas, tačiau jam turi įtakos ir tam tikri dėsningumai, arba žmogaus vystymosi archetipas. R.Steineris teigia, jog maždaug kas septyneris metus žmogus išgyvena metamorfozę, virsmą, kurio metu keičiasi jo poreikių ir galimybių, sugebėjimų pobūdis.

Vaikystėje vystymosi archetipas reiškiasi stipriau, negu suaugusiojo gyvenime. Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau jo vystymąsi apsprendžia individualybė, daugiau – raidos dėsningumai.
Valdorfo pedagogikos programa atspindi ir palaiko šį archetipinį vystymąsi, suteikdama vaikams savalaikius išbandymus, sunkumus bei paramą. Jei vaikams sudaromos sąlygos susiderinti su šiuo vystymosi ritmu, tuomet jie turi daugiau galimybių harmoningai vystytis.

Valdorfo pedagogika pripažįsta tris pagrindines vaiko vystymosi stadijas: nuo 0 iki 7 m., nuo 7 iki 14 m. ir nuo 14 iki 21 metų. Išreiškiant ugdymo terminais, jos apima ikimokyklinį ugdymą nuo 3 iki 7 metų, žemesniąsias mokyklos klases nuo 7 ik 14 metų ir aukštesniąsias mokyklos klases nuo 14 iki 19 metų. Kiekvienai šių stadijų būdingi konkretūs ir reikšmingi fizinio, psichologinio bei dvasinio vystymosi ypatumai.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas nesąmoningai tiki, kad pasaulis yra geras ir kupinas prasmės. Visi vaiko išgyvenimai veikia formuojančiai, jie įtakoja augimo ir brendimo procesus, judesius ir koordinaciją, kalbos vystymąsi bei jutiminio suvokimo integraciją. Suaugusio ugdytojo užduotis yra užtikrinti, kad vaiką ugdanti aplinka būtų prasmingai suformuota ir kad jutiminiai įspūdžiai, su kuriais vaikas susiduria, atitiktų jo vystymosi poreikius. Šiame tarpsnyje – nuo gimimo iki 7 metų – mažas vaikas daugiausiai mokosi mėgdžiodamas ir žaisdamas. Tokio amžiaus vaiko prigimčiai dalyvavimas yra svarbesnis negu mąstymas, todėl neturėtų būti vienpusiškai stimuliuojama per intelektą, o būtų sudaromos sąlygos per veiklą harmoningai skleistis visoms mažo žmogaus asmenybės dalims – protui, valiai, jausmams.

Ugdymo metodo esmė yra sukurti vaikams kūrybingą ir jutimus tausojančią aplinką bei prasmingą gyvenimo tvarką, kurioje viskam yra skiriamas savas laikas, vieta ir tikslas, ir kuris atliepia įgimtą vaiko sugebėjimą mėgdžioti.

Nuo 7 iki 14 metų vaikas tampa ypatingai jautrus grožiui. Bunda ir skleidžiasi jo emocinis pasaulis. Vaizdingas pasakojimas, ritmas, menas ir muzika – visa tai veikia vaiko jausmus ir yra tinkamiausia ugdymo forma šiame tarpsnyje. Vaikui yra prasminga tai, su kuo jis gali susitapatinti per savo jausmus. Vaikams norisi atrasti dėsnius, kurie egzistuoja, nepriklausomai nuo žmogaus, tačiau, nežiūrint to, yra jam reikšmingi. Taip nuo mąstymo vaizdiniais vaikas palaipsniui pereina prie sąvokų, loginių operacijų, priežasties ir pasekmės, abstraktaus mąstymo.

Paauglystės laikotarpiu (14 – 19 m.) pilnai išsiskleidžia vaiko mąstymo galios. Dabar jam svarbiausia – tiesa. Jis ieško idealo, bando įsisąmoninti vertybes, kuriomis galėtų grįsti savo gyvenimą. Vidiniai gamtos ir kultūrinio pasaulio dėsniai mokiniui turi tapti aiškūs ir objektyvūs. Apeliuojama tiesiogiai ir intensyviai į intelektą. Mokymasis įgauna labiau analitinį pobūdį.

Kai kurie R. Steinerio (1998) išskirti vaiko vystymosi archetipo bruožai:

	I-ame 7-metyje	II-ame 7-metyje	III-ame 7-metyje
1.Vaikas jautriausias	gėriui	grožiui	tiesai
2.Ryškiausia moralinė ypatybė	dėkingumas	meilė	pareiga
3.Stipriausiai reiškiasi	valia	jausmai	mąstymas
4.Būdas, kuriuo vaikas harmoningai ir natūraliai ugdosi	mėgdžiodamas pavyzdį iš savo aplinkos	įsiklausydamas į autoritetingo asmens žodžius	mokosi iš savarankiškai pasirinkto autoriteto

Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo “Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose“, Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas – doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001